Paslaptinga ir neatrasta - Eglė Mickevičienė
Daiva Tėvelienė
Apie meilę…
Vieni meilę sieja su aistra, šeimos jaukumu, kiti su galimybe turėti šalia artimą draugą. Bet iš tiesų meilė yra labai sudėtinga. Kad ir kaip lengvai ar aistringai ji prasidėtų, ją reikia puoselėti, maitinti, antraip greitai „išdžiūva“. Laikui bėgant meilė transformuojasi į kažką kita. Kai myli, negalima vadovautis tik emocijomis. Mama man vis sakydavo: „Pirmiausia pažiūrėk į vyro batus, paskui pažiūrėk, kokie jo tėvai ir kaip jis bendrauja su mama.“
Mano tėvų santykiai tobuli. Visada prisimenu tėtį kaip labai daug dirbantį. Ryte jis pagamindavo mums, vaikams, pusryčius, nuveždavo į mokyklą, o po sunkios darbo dienos jis visą laiką padarydavo mamai pėdų masažą. Pabučiuodavo ją prieš miegą. Sakoma, kad vyro ieškai panašaus į tėtį. Aš neradau tokio, bet gal dar rasiu... Apie santuoką...
Mano santuoka truko labai ilgai, nes tėvai man įdiegė šeimos vertybes. Kai turi vaikų, negali žiūrėti vien savo laimės. Vaikai niekada nesupras, kad tu esi laiminga su kitu vyru arba laiminga be jokio vyro... Juo labiau jie nesupras tėvų skyrybų.
Su savo vyru aš kartu nuo šešiolikos metų. Manau, tikrai nemažai. Bet kiekvienas vyras „dūšioj“ yra šiek tiek musulmonas. Ir kol buvau paklusni, sėdėjau namuose prie puodų, aš buvau reikalinga. O kai pradėjau maištauti, pasidariau nebeįdomi...
Aš – namų šeimininkė. Visą laiką ja buvau. Neturiu teisės atimti savęs iš šeimos. Net jei ilgai dirbu, jaučiu pareigą nupirkti maisto ir pagaminti valgyti. Jei nespėjau to padaryti dieną, einu į naktinę parduotuvę, kad ir trečią valandą nakties, grįžtu su trimis maišais rankose ir gaminu kitai dienai pietus.
Apie Eglės vaikus ir savęs paieškas skaitykite žurnale "NUO... IKI..." Nuotrauka Redos Mickevičiūtės.
|
