Rūta Lukoševičiūtė - mama su polėkiu
Daiva Tėvelienė
Pastaruoju metu Jūsų gyvenimas turbūt teka vaiko ritmu? Lėja prabunda įvairiai: kartais aštuntą, kartais pusę devynių. Šiandien, tarkim, visą naktį nemiegojo, gulėjo lovelėje ir kalbėjosi sau viena. Dienomis ji žiūri į lubas ir kalbasi su angeliukais... Ji praktiškai visai neverkia, tik kalbasi sau, ir tiek... Girdėjau, yra tokia tiesa, kad iki trejų metų vaikai išties mato angeliukus ar praėjusius savo gyvenimus. Dėl to ir sakau, kad kalbasi su angeliukais. O kai mažylė negali užmigti, įjungiu tokį labai gražų tėvelių dovanotą daiktą – bitinukus: jie sukasi, groja švelnią muzikėlę ir šviečia žvaigždutėmis. Lėja juos stebi, jei kuris privažiuoja, pasiekia ir timpteli. Guli guli ir užmiega. Dar ji stebi mus, kai vaikštome po kambarį, geriame kavą. Turbūt taip ir nesužinosite, ką reiškia auginti vaiką: jokių ašarų, bemiegių naktų... Turbūt teks gimdyti dar vieną. Kai ji gimė, gulėjau naktį ligoninės palatoje ir man atrodė, kad vienu metu rėkia viso pasaulio vaikai, o maniškė... ramiausiai miega. Buvau sutrikusi ir vis laukiau, kada gi ir ji pradės rėkti. Be nesulaukiau.
Apie šeimą, kūrybą ir humoro jausmą skaitykite žurnale "NUO.. IKI..". Nuotrauka Redos Mickevičiūtės
|